Visos sėkmės istorijos

Miglės sėkmės istorija
Miglė Ašeriškytė, buvusi Marijampolės profesinio rengimo centro mokinė, kuri nusprendė tęsti mokslus Marijampolės kolegijoje. Dabar Miglė dirba Marijampolės kolegijoje bei mokosi Mykolo Romerio universitete.
Migle, žinome, kad esi baigusi virėjo ir kompiuterinio projektavimo operatoriaus profesijas. Gal gali pasidalinti prisiminimais, kokios aplinkybės lėmė pasirinkimą siekti būtent šių profesijų Marijampolės profesinio rengimo centre?
Na, pirmiausia tai įgijau virėjo specialybę, visuomet mėgau gaminti, todėl maniau, kad norėsiu sieti savo gyvenimą su šia profesija, tačiau padirbusi restorane supratau, kad viena yra gaminti savo noru ir su savo idėjomis, o visai kas kita dirbti pagal sukurtas receptūras kitiems. Tačiau nors ir dirbu kitoje srityje, virėjo profesija man labai praverčia asmeniniame gyvenime, vis dar laisvalaikiu kepu konditerinius gaminius savo artimųjų ratui, šventėms ir kitomis progomis.
Lakui bėgant kilo idėja studijuoti dar vieną profesiją, kadangi žinojau, kad profesinėje mokykloje galima įgyti puikių kompetencijų ir jau tuomet buvau nusprendusi savo karjerą sieti su biuro darbu, todėl kompiuterinio projektavimo operatoriaus specialybę ir pasirinkau, žinojau, kad mano kompiuterinės žinios silpnokos ir norėjau jas patobulinti. Ši specialybė man davė labai daug, nes vėliau, jau studijų metu, jaučiau kaip įvairiose programose gebu apipavidalinti dokumentus bei pagreitinti jų parengimą. Įsidarbinus taip pat sulaukiau pastebėjimų, kad puikiai išmanau darbą kompiuteriu.
Koks Tavo požiūris į profesinį mokymą? Ar įgytos profesijos žinios pasitarnauja kasdieniame gyvenime?
Kaip jau minėjau prieš tai, žinoma, nei viena profesija nėra nereikalinga, visos įgytos kompetencijos man „tarnauja“ ligi šiol, todėl labai džiaugiuosi dėl savo pasirinkimų.
Žinome, kad neapsiribojai šiomis profesijomis ir sėkmingai tęsei mokslus toliau – rinkaisi studijas tiek kolegijoje, tiek universitete. Pasidalink, kas lėmė šį apsisprendimą?
Supratau, kad gyvenime reikia nuolat tobulėti ir siekti aukštesnio išsilavinimo, turėti kuo įvairesnes patirtis ir profesijas, nes viskas tik prideda pliusų ieškant darbo, taip atsiranda didesnės galimybės rinktis.
Kokį patarimą duotum jaunam žmogui, kuris dvejoja, kuria kryptimi pasukti renkantis ateities veiklas?
Mano nuomone, svarbiausia rinktis pagal mėgstamas veiklas ir pagal tai, kas sekasi geriausiai. Taip pat, manau, yra svarbu nebijoti klysti, išsirinkus vieną specialybę ja neapsiriboti ir jei padirbus vienoje srityje jauti, kad „nesate savose rogėse“, rinktis kitą specialybę ir siekti savo norimos karjeros. Juk karjera užima labai didelę mūsų gyvenimo dalį, todėl, manau, kad profesinėje srityje svarbu jaustis gerai ir su noru dirbti savąjį darbą. Dar prie viso to pridėčiau, kad nereikėtų apsiriboti vien mokymo įstaigoje gaunamomis žiniomis, reikia naudotis visokiomis išorinėmis galimybėmis, lankytis mokymuose, neformaliuose užsiėmimuose, keliauti. Tiek profesinėje mokykloje, tiek kitoje aukštojoje mokykloje yra puikios galimybės išvykti į užsienio šalis, įgauti naujų žinių bei patirčių, tik reikia naudotis šiomis progomis. Pati buvau išvykusi į keletą šalių su profesine mokykla, tikrai patirtys unikalios ir naudingos.
Pabaigai, pasidalink įsimintina, o gal linksma istorija iš mokymosi patirties Marijampolės profesinio rengimo centre.
Tokios vienos ir unikalios istorijos nepamenu, tačiau puikiai prisimenu, kaip norėjau visko- dalyvauti įvairiuose konkursuose, vesti renginius (nors ir turėjau baimę viešajam kalbėjimui, bet kaip kitaip įveiksi baimes, jei su jomis nieko nedarysi), keliauti, net ir paskutinę minutę, kai kažkas atsisakė, gavusi pasiūlymą vykti su Erasmus+ programa į Islandiją nesudvejojau, buvo netikėta, baisu, nes keliavau viena ir nesigailiu, kad sutikau. Įgijau patirties tiek keliavime, tiek profesinėje srityje, pagerinau savo užsienio kalbos įgūdžius bei susipažinau su naujais žmonėmis, kitos šalies kultūra.

 

 

 

GINTARĖ DAUKŠYTĖ
Marijampolės profesinio rengimo centre įgijo kirpėjos specialybę ir dirba grožio studijoje ,,DOSIMA“
-Gintare, esi buvusi Marijampolės profesinio rengimo centro mokinė. Papasakok apie profesijos pasirinkimą, kas jį nulėmė?
-Profesijos pasirinkimas man buvo aiškus jau nuo 7 metukų, kaip pamačiau dirbančią kirpėja savo tetą.
-Kaip tau sekėsi mokytis pas mus?
-Mokytis sekėsi labai gerai, buvau užtikrinta savo pasirinkimu, labai džiaugiausi, jog pagaliau darau tai kas man labai patinka.
-Koks tavo požiūris į profesinį mokymą? Ar įgytos profesijos žinios pasitarnauja kasdieniame gyvenime?
-Mano požiūris į profesinį išsilavinimą tik teigiamas. Profesinio išsilavinimo įstaigos suteikia galimybę įgyti specialybę, kuri pravers visą gyvenimą.
– Papasakok plačiau ką labiausiai vertinai besimokydama Marijampolės profesinio rengimo centre?
-Labiausiai vertinau mokyklos personalą, mokytojus, nes, kad ir kas nutikdavo, visada buvo ištiesta pagalbos ranka. Ši mokykla suteikė galimybę įgyti patirties įvairiuose šukuosenų konkursuose, organizavo seminarus, kuriuose sužinoti dalykai labai praverčia dirbant ir bendraujant su žmonėmis.
-Ar patinka dirbamas darbas, kokių iššūkių jame sulauki?
-Taip, darbas labai patinka. Iššūkių pasitaiko įvairių, tai neišvengiamas dalykas dirbant su žmonėmis, bet turiu nuostabias koleges, pačią geriausią mokytoją, kurių patarimo visada galiu paklausti ir susitvarkyti su iššūkiais.
-Kokį patarimą duotum jaunam žmogui, kuris dvejoja, kuria kryptimi pasukti renkantis ateities veiklas?
-Patarčiau rinktis kryptį prie kurios labiausiai traukia, taip pat vadovautis savo norais, o ne aplinkinių patarimais.
-Pabaigai, pasidalink įsimintina, o gal linksma istorija iš laikotarpio, kai buvai Marijampolės profesinio rengimo mokinė.
-Įsimintiniausias man yra ,,Pelenės‘‘ šukuosenų konkursas, kuriame dalyvavau du kartus. Tai labai gera patirtis, puiki praktika mokytis susitvarkyti su jauduliu, kai į tave žiūri minia žmonių ir komisija, kuri vertina padarytą darbą.
Artūro sėkmės istorija

Marijampolės profesinio rengimo centras – mano karjeros pradžia – taip teigti gali ir Marijampolės savivaldybės mero pavaduotojas Artūras Visockis. Susipažinkime su Artūro sėkmės istorija.

Artūrai, žinome, kad esate baigęs automechaniko profesiją. Gal galite pasidalinti prisiminimais kokios aplinkybės lėmė pasirinkimą siekti būtent šios profesijos Marijampolės profesinio rengimo centre?
Visada norėjau kuo greičiau įgyti profesiją, dar pagrindinėje mokykloje domėjausi profesiniu mokymu. Pirmas planas buvo eiti mokytis į technologinę gimnaziją prie Marijampolės kolegijos. Tačiau visi planai žlugo, pasikeitus švietimo įstatymams, kurie panaikino tokio pobūdžio gimnazijas. Tada iškilo Marijampolės profesinio rengimo centro alternatyva, kurią vėliau sėkmingai pasirinkau. Automechaniko profesija buvo arčiausiai širdies, iš dalies domino inžinerija, bet to, su šia profesija buvo palanki situacija greitai gauti darbą Marijampolėje.

Koks Jūsų požiūris į profesinį mokymą? Ar įgytos profesijos žinios pasitarnauja kasdieniame gyvenime?
Profesinį mokymą vertinu palankiai, manau, jis daug metų nepelnytai buvo nuvertintas. Panašu, situacija keičiasi, profesinio mokymo svarba auga ir ją supranta vis daugiau žmonių. Nebėra vajaus gauti aukštojo mokslo diplomą, kuris, deja, ne visada užtikrina darbo vietą ar garantuoja padorų atlyginimą. Visuomenėje daug didesnis poreikis specialistų su profesinio mokymo žiniomis, dažnu atveju tokių žmonių darbas net geriau apmokamas. Įgytos žinios kasdieniame gyvenime išliks visada, jų neištrinsi. Išmanant ir turint praktikos, daug darbų galima atlikti namų ūkyje, tai padeda sutaupyti, o dažnai ir teikia malonumą .

Žinome, kad automechaniko profesijos diplomu neapsiribojote ir sėkmingai tęsėte mokslus toliau – rinkotės studijas tiek kolegijoje tiek universitete. Pasidalinkite, kas lėmė šį apsisprendimą?
Profesinio rengimo centras buvo stiprus startas į priekį. Čia gavau pirmas žinias inžinerijos srityje, prisiliečiau prie technologinių procesų, atsirado noras domėtis toliau ir gilinti žinias. Mokytis sekėsi gerai, situacija atrodė palanki, norėjos išmėginti savo ribas. Marijampolės kolegija siūlė labai artimą studijų programą tam, ką mokiausi, netrukus pateikiau savo pasirinkimą ir gavau atsakymą, kad esu pakviestas trečiu numeriu studijuoti Automobilių ir traktorių techninį eksploatavimą. Taip prasidėjo mano kelias jau aukštojo mokslo lygmenyje. Kolegijoje sustiprinau žinias teoriškai, studijos leido į mechaniką pažvelgti plačiau, iš įvairių pusių. Gavau pasiūlymą dirbti iškart baigus mokslus. Tačiau žinių gilinimui ribų nėra, su keletu grupės draugų nusprendėme siekti magistro laipsnio, pasirinkome Kauno technologijos universitetą, ten sėkmingai įgijau inžinerijos magistro laipsnį.

Šiuo metu dirbate Marijampolės savivaldybės mero pavaduotoju. Kaip manote, kokios asmeninės savybės Jums padėjo kopti karjeros laiptais?
Vaikystėje nejutau, kad turiu kažkokių ypatingų savybių, tikriausiai jų mažai turėjau arba nemokėjau savyje atrasti. Tačiau viskas pasikeitė, kai turėjau galimybę mokytis profesinio rengimo centre, kolegijoje ir universitete. Šios švietimo institucijos didžiąja dalimi suformavo mano asmenybės savybes, kurios leido atsidurti ten, kur dabar esu. Bet pirmiausiai, tai nuoseklus darbas, savikritiškas požiūris, atsakingumo jausmas ir tikėjimas tuo, ką darau, mane veda į priekį.

Kokį patarimą duotumėt jaunam žmogui, kuris dvejoja, kuria kryptimi pasukti renkantis ateities veiklas?
Svarbiausia pasirinkti, ilgai nedvejoti. Tokiame gyvenimo etape niekas nežino, kaip kelias pasisuks. Geriau renkantis kelis kartus klysti, negu pabijoti pasirinkti.

Silvijos sėkmės istorija

Silvija, esi Marijampolės profesinio rengimo centro komandos narė, tačiau žinome, kad taip pat esi buvusi Marijampolės PRC mokinė. Papasakok apie profesijos pasirinkimą, kas jį nulėmė?

Apskritai, profesinę mokyklą pasirinkau norėdama sutaupyti laiko. Labai skubėjau įsilieti į darbo rinką, žinojau, jog turėdama specialybę, darbdaviams būsiu naudingesnė. Tuo metu viliojo ir bendrabutis, stipendija ir ta laisvė, kuri suteikė man daug savarankiškumo. Pirmiausia pasirinkau virėjos specialybę – darbo visuomet yra, mokykloje suteikiami pradmenys, kaip įkurti savo verslą, o jei ir nedirbčiau pagal specialybę – gaminti reikės namuose. Antroji specialybė – sekretoriaus – suteikė man raštvedybos žinių, kurias šiandien panaudoju darbe.

Kadangi neapsiribojai tik virėjos diplomu, o mokslus tęsei –pasirinkai sekretorės profesiją, gal gali pasidalinti įspūdžiais, kas tau labiausiai patiko mokymosi procese?

Labiausiai man patiko mokytojų užsispyrimas ir profesionalumas. Kadangi buvau moksliukė, mokytojai visuomet iš manęs tikėjosi daugiau. Tuo metu labai erzino spaudimas, tačiau tik jų dėka dabar galiu pasigirti, jog dirbu savo mylimoje mokykloje.

Kaip jau minėjau, šiuo metu dirbi Marijampolės PRC ir iš mokinės tapai darbuotoja. Kaip tau sekasi šiandien? Kokia tavo darbo specifika? Ar kasdieniame darbe pritaikai žinias ir įgūdžius, kuriuos įgijai mokantis centre?

Kai darai tai, ką mėgsti, tuomet nedirbi nė vienos dienos. Taip yra ir šiandien – darbas man patinka, kiekvieną rytą čia einu su džiaugsmu. Aš užimu sektoriaus vadovo pareigas, atsakau už Marijampolės PRC viešinimą, dirbu su maketavimo bei video montavimo programomis (nors niekada nemaniau, kad tai gali būti smagi veikla), administruoju socialinius tinklus ir kt. Su metais pareigų atsiranda vis daugiau. Šiuo metu dirbu mokinių priėmime, padedu mokiniams profesinio orientavimo klausimais, esu atsakinga už LAMA BPO sistemos administravimą. Čia sėkmingai pritaikau žinias, įgytas besimokant sekretoriaus modulinėje mokymo programoje.

Kadangi turi daug patirties dirbant mokinių profesinio orientavimo ir priėmimo laikotarpiu, tikriausiai teko nemažai pabendrauti su jaunais žmonėmis, kurie dvejoja ir svarsto, kokią profesiją rinktis. Gal gali patarti, į ką reikėtų atkreipti dėmesį ieškant sprendimo, kuri profesija tinkamiausia, skirta būtent tau?

Nemaža dalis mokinių ateina su tikslu stoti į aukštąją mokyklą. Marijampolės PRC yra tarpinė stotelė – čia jie įgyja profesiją, kuri padės jiems lengviau įsidarbinti besimokant kolegijoje ar universitete – tokie mokiniai mane labai žavi. Pavydžiu žmonėms, kurie jau gimsta žinodami, ką nori veikti gyvenime, tačiau esant tokiai didelei specialybių pasiūlai, nenuostabu, kad jaunimas pasimeta ir nežino, ką išsirinkti. Tiesą pasakius, aš ir pati dar nežinau, kuo noriu būti, bet drąsiai galiu teigti, kad save atrasti galima tik bandant kažką daryti. Jaunuoli, eik savanoriauti, nebijok pakeisti darbo vietos, jeigu jautiesi ne „savo rogėse“, įgyk ne vieną kvalifikaciją, išbandyk save maksimaliai visur, nes tik tada atrasi tai, kas tave „veža“.

Ingridos sėkmės istorija

Šiandien pristatome dar vieną sėkmės istoriją ir kalbiname Marijampolės profesinio rengimo centro Kudirkos Naumiesčio skyriaus profesijos mokytoją Ingridą Alkevičienę.

Ingrida, pasidalinkite prisiminimais, kokią profesiją įgijote Marijampolės PRC ir kokios aplinkybės lėmė šį pasirinkimą?

Esu kilusi iš Vilkaviškio, gyvenimas taip susiklostė, kad mokslus pasirinkau Kudirkos Naumiesčio skyriuje. Norėjau mokytis operatorės-laborantės specialybės, bet tais 1989 metais buvo renkama pirmoji virėjos specialybės grupė. Tad pagalvojau: man labai patinka gaminti valgyti, tad gal pagilinsiu šias žinias, įgysiu praktinių įgūdžių. Taip 1992 metais įgijau vidurinį išsilavinimą ir virėjos-operatorės-laborantės specialybes.

Labai džiaugiausi, kad galima baigti ir vidurinę mokyklą, ir kartu įgyti net 3 specialybes.

Žinome, kad mokslus tęsėte. Į kokias naujas profesijos kryptis gilinotės?

1992 metai buvo tokie, kad nebuvo daug darbų, gal ir aš nelabai norėjau dirbti, bet labai norėjau mokytis. Tuo metu labai norėjau būti policininke, tad stojau į Policijos akademiją, bet nesėkmingai. Tada galvoju: sostinė nepriėmė, reiktų kur nors arčiau namų rasti mokyklą, taip sugalvojau stoti į Smalininkų aukštesniąją žemės ūkio mokyklą. Joje įgijau buhalterinės apskaitos ir sekretorės-mašininkės profesijas. Mano pirmasis darbas buvo sekretorė. Dirbau, kol sukūriau šeimą. Dažnai susidurdavau su įvairiais socialiniais reikalais, tad išdirbusi 10 metų, nutariau išbandyti save socialinio darbo srityje. Direktorės paskatinta įstojau mokytis į Klaipėdos universitetą, kuriame baigiau Socialinio darbo specialybę. 15 metų dirbau socialinį darbą, kurį be galo mylėjau ir dabar tebemyliu. Kaip sakoma, geriausia mokykla yra pats gyvenimas, taip ir aš vis gilinu savo įgūdžius įvairiuose seminaruose, kursuose, mokymuose iki šiol.

Šiuo metu esate Marijampolės PRC Kudirkos Naumiesčio profesijos mokytoja. Žvelgiant jau iš mokytojos perspektyvos, įvertinkite, kaip per tuos metus, kai pati buvote mokinė, o vėliau tapote mokytoja, pasikeitė Centras, mokymosi aplinka?

Lyginant anksčiau ir dabar atrodo, kad tai būtų skirtingos epochos. Kitais metais bus 30 metų, kai baigiau šį centrą, tačiau dabar centras visiškai neatpažįstamas gerąja prasme. Tiek daug galimybių suteikiama šiandienos moksleiviams, kad mums buvo galima tik pasvajoti. Tokia pasiūla perspektyvių profesijų, jų pasirinkimas kartu su pagrindiniu ugdymu, atsižvelgiama į kiekvieną moksleivį. Mokiniai turi galimybę atskleisti savo potencialą tiek formaliajame, tiek neformaliajame ugdymosi procese. Nesakau, kad tada buvo blogi mokytojai, gerbiu juos už jų indėlį, bet šiandienos mokytojai visai kitokie, jie, tikra ta žodžio prasme, antri tėvai vaikams.

Džiaugiuosi savo dabartiniu kolektyvu. Kadangi čia aš naujokė, kyla daug klausimų, bet darbuotojai niekada neatsisako pagelbėti, patarti, pasikalbėti. Tariu Jiems AČIŪ už šiltą ir malonų sutikimą.

Daug bendraujate su jaunimu, pasidalinkite patirtimi, kas labiausiai motyvuoja jaunimą? Kokią profesinio mokymo naudą įžvelgiate?

Dabar tenka nemažai bendrauti su jaunimu, tad įžvelgiu tokią tendenciją – jiems didžiausia motyvacija yra tada, kai tu esi su jais nuoširdi, tikra, be jokių išankstinių nusistatymų, be kaukių, priimi juos tokius, kokie jie bebūtų. Tada bendravimas yra produktyvus. Savo socialinius gebėjimus pritaikau ir pedagoginiame darbe, o produktyviausias darbas būna tada, kai dirbama komandoje. Svarbu išsikelti tikslą gyvenime ir jo siekti. Profesijų galima įgyti įvairiausių, ir jos bus labai naudingos ateityje, nes be profesijos mes negalėsime realizuoti savęs kaip asmenybės. O dar svarbesnis dalykas gyvenime – išugdyti vaiką-moksleivį būti ŽMOGUMI.

 Pabaigai, pasidalinkite įsimintina, o gal linksma istorija iš mokymosi arba mokymo patirties Marijampolės PRC.

Dar per mažai laiko praėjo, kad galėčiau papasakoti įsimintiną ar linksmą istoriją iš mokymo patirties. O kai mokiausi, tai visokių istorijų buvo, gal jau kitas ir pamiršusi…

Labai mėgau kūno kultūros pamokas ir turėjome nuostabų mokytoją. Jis mums kaip tėvas buvo, ir paauklėdavo, ir pamokydavo, ir pajuokaudavo, tiesiog, labai pozityvus ir geras mokytojas. Vieną žiemą mes turėjome slidėmis šliuožti, nedaug tada mūsų dalyvavo, gal kokios 4 ar 5 merginos. Kas mokėjo, kas nemokėjo, bet vis tiek turėjome tai daryti. Tai buvo privaloma pamoka, ir mes turėjome išmokti slidinėti. Taigi, susiruošėme į nedidelę kelionę su slidėmis, be mokytojo, lyg ir neblogai mums sekėsi, bet nutiko taip, kad visos mes tas slides sulaužėme – ar kojos susipynė, ar kas ten nutiko, gerai neatsimenu, bet faktas tas, kad slides sulaužėme. Tada mes dar jaunos, padūkusios buvome ir mums buvo labai juokinga. Mes tas slides po pažastimi ir parsinešėme, besijuokdamos. Pasitiko mus linksmas, kikenančias mokytojas, bet kai pamatė, kas nutiko, gavome pylos, aišku, „moralai“ ilgiausi.. Tada mums juokai pasibaigė, galvojom, kad mus iš mokyklos pašalins. Aišku, viskas baigėsi laimingai, bet tai buvo pamoka visam gyvenimui, kad reikia būti atsakingam už viską, nesvarbu, ar tai tavo, ar ne tavo daiktas.
Pabaigai, pajuokausiu – jei ne ši mokykla, gal būčiau nesutikusi savo vyro, kuris taip pat baigė šią mokyklą.
Gera buvo mokytis Marijampolės PRC Kudirkos Naumiesčio skyriuje.
Tokia tad ta mano sėkmės istorija.

Martyno sėkmės istorija

Šiandien skaitytojų dėmesiui pateikiame dar vieną sėkmės istoriją. Džiugu, jog šį kartą mintimis apie Marijampolės profesinio rengimo centrą pasidalijo centro darbuotojas Martynas Andriukevičius.

Martynai, esi ne tik MPRC komandos narys, tačiau ir buvęs mokinys, o dabar ir profesijos mokytojas. Šiuo metu vėl ,,ragauji“ studento duonos. Papasakok, kaip susiklostė visas tavo mokymosi ir studijų kelias?

Mokymasis visą gyvenimą- būtent šie žodžiai geriausiai tinka apibūdinant mano santykį su mokymo įstaigomis. Baigęs Sūduvos gimnaziją, įstojau į Marijampolės kolegiją ir į Marijampolės profesinio rengimo centrą, kadangi buvo patogu derinti mokymąsi dviejose įstaigose. Per dvejus metus įgijau apdailininko specialybę ir šias  žinias nuolat pritaikau asmeniniame gyvenime. Marijampolės kolegijoje baigiau Automobilių ir traktorių techninio eksploatavimo specialybę, vėliau įstojau į Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademiją, kur gilinu žinias žemės ūkio inžinerijos ir vadybos magistrantūroje.

Centre kurį laiką dirbai profesinio orientavimo srityje, buvai tas žmogus, kuris kviečia mokinius rinktis mokymąsi būtent Marijampolės profesinio rengimo centre. Ar asmeninė patirtis, kad pats esi centro alumni, tau padėjo geriau perduoti žinią, jog MPRC – puiki karjeros pradžia?

Marijampolės profesinio rengimo centras mane lydėjo visą gyvenimą. Jame dirba mano tėtis, teta, nuo vaikystės teko dalyvauti daugybėje renginių ir iniciatyvų. Vėliau, pačiam pradėjus mokytis čia, supratau, kodėl būtent Marijampolės PRC yra traukos centras savęs ieškantiems ir kokybiško išsilavinimo siekiantiems žmonėms. Todėl, dirbant profesinio orientavimo srityje, buvo labai lengva pristatinėti Centrą, pažinus jį iš vidaus ir pačiam išbandžius tai, ką rekomenduoji.

Pakalbėkime apie praktinį profesijų mokymąsi ir neformalias veiklas. Kuo, tavo manymu, MPRC išsiskiria iš kitų bendrojo ugdymo mokyklų? Kodėl verta rinktis mokymąsi būtent čia?

Tik Marijampolės PRC jūs turėsite išskirtines galimybes praktinio mokymo metu dirbti su moderniausiomis mokymo priemonėmis, įgyti naujausias teorines žinias ir jas pritaikyti praktikoje. Nuolat atsinaujinanti, į darbo rinkos poreikius orientuota ir plačius karjeros galimybių kelius atverianti įstaiga bus puiki vieta ne tik apsispręsti, kuo nori būti, bet ir padės susipažinti su rinkoje esančiais darbdaviais ir jų poreikiais.

Kalbama, kad profesinis mokymasis šiuo metu išgyvena atgimimo laiką. Ar sutikinki su šia mintimi? Jei taip, kaip manai, kas lemia šią tendenciją?

Manyčiau, kad tuo abejoti neverta. Puikiausias to pavyzdys – jau keletą pastarųjų metų  moksleivių skaičiaus augimas Marijampolės PRC. Ir nereikia pamiršti, kad bendrasis gyventojų skaičius mažėja, todėl turėti tokius rezultatus, ką dabar demonstruoja Marijampolės PRC, yra mažiausiai pavydėtina. Šis profesinio mokymo populiarumas, tikriausiai, susideda iš keleto vardiklių: atsinaujinusios ir gausiai modernizuotos mokymo įstaigos, tiesioginės Valstybės ir Europos Sąjungos investicijos į profesinį švietimą, pasikeitęs žmonių požiūris į tokio tipo įstaigas, bent kažkiek pažinus jas plačiau, ir, žinoma, gerųjų patirčių sklaida bei bendradarbiavimas su darbo rinkos lyderiais. Tikiuosi, kad šis profesinio mokymo populiarumas nesustos ir tik augs. Tai bus naudinga ne tik asmenims, įgijusiems išsilavinimą ir lengvai susiradusiems darbą pagal specialybę, bet ir valstybei, pasipildžiusiai naujais mokesčių mokėtojais ir tvarumo siekiančiais piliečiais.

Artūro Civinsko sėkmės istorija

Šį kartą, pristatant Artūro sėkmės istoriją, kviečiame Jus nusikelti į netolimą praeitį. Marijampolės profesinio rengimo centro Vilkaviškio skyrius nuo 1998 m. iki 2003 m. vykdė NAMŲ ŪKIO MEISTRO mokymosi programą. Ši profesija buvo unikali tuo, jog baigę šią specialybę mokiniai žinojo: augalininkystės ir gyvulininkystės pagrindus, gyvenamųjų ir ūkinių pastatų sandarą ir eksploatavimo taisykles, statybinės ir apdailos medžiagas, metalus ir medienos rūšis bei jų savybes. Specialistai gebėjo medieną apdirbti rankiniu ir mechanizuotu būdu, laikytis buities kultūros ir saugos darbe taisyklių, eksploatuoti traktorius, žemės ūkio mašinas bei dirbti žemę. Išties, profesija labai universali, žinios naudingos kiekvienam besidominčiam namų ūkiu ir ne tik. Šiandien džiaugiamės galimybe pasikalbėti su Artūru, namų ūkio meistro programos absolventu. Smalsu, kaip Artūrui pasitarnavo žinios, įgytos Marijampolės PRC ir kaip jam sekasi šiandien.

1. Namų ūkio meistras – tai profesija, apimanti gana platų ir universalų žinių ir įgūdžių spektrą. Artūrai, pasidalinkite savo prisiminimais ir įžvalgomis apie mokymosi procesą. Kaip Jums sekėsi įgyti žinias? Į kurią sritį gilintis patiko labiausiai?

Prisiminti nuodugniai tą laikotarpį gal ir sunkoka, bet pats pasirinkimas tapti tuo metu namų ūkio meistru buvo vienintelis, gal dėl to, kad būdamas moksleivis buvau šioks toks pagalbininkas savo tėčiui, kuris dirbo statybose. Buvo labai įdomu tuo metu būti statybos aikštelėje, matyti kylančius pastatus. Tai ir nulėmė mano pasirinkimą mokytis būtent su statyba susijusius dalykus. Mokymosi procesas nebuvo kažkuo ypatingas. Mokiausi ir bandžiau įgyti kuo daugiau žinių, susijusių su statyba.

2. Kaip manote, kiek profesijos pasirikimas gali lemti tolimesnę asmens sėkmę? Namų ūkio meistro mokymo programa suteikė Jums galimybę susipažinti tiek su technika, tiek su metalo ir medžio apdailos darbais. Ar besimokant jautėte, kad kažkuri sritis Jums visgi artimesnė, kurioje ir sieksite karjeros?

Taip, profesijos pasirinkimas tikrai gali įtakoti ,o gal net ir kai kuriais atvejais nulemti asmens sėkmę jo gyvenime, bet daug kas priklauso ir nuo paties žmogaus, ir jo požiūrio į profesiją, specialybę. Mokymosi procese teko išbandyti (kiek tai leido pati įstaiga) ir medžio, ir metalo apdirbimo, ir technikos srityje atrasti kažką naujo, netgi augalininkystės srityje teko sužinoti kažką neįprasto, bet visgi man artimesnis ryšys buvo siejamas su statyba. Šioje srityje noras buvo sukurti ar įgyvendinti kokį nors projektą, kurti didesnę pridėtinę vertę.

3. Žinome, kad pabaigęs mokslus sėkmingai įsidarbinote ir pasilikote savo regione. Papasakokite, kaip klostėsi jūsų karjera, kai įgijote profesiją?

Įgyti profesiją, tai nereiškia, kad jau esate savo profesijos specialistas, tai reiškia, kad viskas dar tik prasideda. Mano atveju taip pat buvo dar tik pradžia. Įsidarbinau ten, kur gyvenau –Vilkaviškyje, vienoje statybinėje organizacijoje. Tuo metu taip susiklostė aplinkybės, kad nebuvo pasirinkimo, nors galimybė įsidarbinti kitame regione tikrai buvo. Pirmi metai, kaip sakau, buvo žvalgybos metai, buvau paskirtas statybos vadovo pagalbininku. Reikėjo išmokti paprastų dalykų: darbuotojų darbo organizavimo, savalaikio medžiagų, mechanizmų poreikio užsakymo, ir t.t. Po trejų metų įgijau statybos vadovo atestatą ir toliau tęsiau statybos vadovo veiklą, kurią tęsiu iki šiandien dienos. Per tą laikotarpį daug kas nuveikta.

4. Prisiminkite save apsisprendimo, kurią profesiją pasirinkti, laikotarpį. Ką būtumėte palinkėjęs tuometiniam moksleiviui Artūrui, kai jis sprendė apie profesijos kryptį? Kas, Jūsų nuomone, svarbiausia, norint nesuklysti ir tinkamai pasirinkti?

Tuo metu, kai rinkausi, kokią specialybę rinktis, jau buvau ragavęs tos ,,statybinės duonos‘‘. Tad nebuvo labai sunku apsispręsti, į kokią specialybę stoti, ypač, kai tavo mieste yra galimybė mokytis. Dėl tinkamo pasirinkimo, ko mokytis, kur stoti, kiekvienas moksleivis turi tą galimybę rinktis, o ar tinkamai pasirinks, tai yra kiekvieno moksleivio asmeninis pasirinkimas. Mano nuomone, kiekvienas moksleivis turi turėti kažką asmeninio, kad pajaustų, jog stovi teisingame kelyje.

5. Pabaigai, norime pakviesti pasidalinti nuomone, kiek, Jūsų manymu, svarbus profesinis mokymas regionuose? Ar turėti galimybę įgyti specialybę nenutolstant toli nuo namų yra naudinga regiono jaunimui?

Regionuose, manau, kad labai svarbus yra profesinis mokymas, tai yra labiau pasiekiamas išsimokslinimas aplinkinių miestelių, kaimų moksleiviams, kurie galbūt neturi galimybės įstoti į didmiesčių mokyklas. O kaip sakau, nėra geriau, kaip darbas kieme. Ir kuo daugiau darbo jėgos (vietinės), tuo geriau regiono vietinėms įmonėms. Šiuo metu paklausa darbo jėgai yra, bet kvalifikuota pasiūla labai minimali ir trūkumas tikrai yra būtent statybos sektoriuje, tad, manau, būtina regionuose rengti kvalifikuotus statybininkus ir ne tik.

Sigutės sėkmės istorija

Sigute, Marijampolės PRC įgijote virėjo specialybę. Papasakokite, kas lėmė tokį apsisprendimą.

Mano pasirinkimą mokytis virėjos specialybės lėmė noras ir smalsumas išmokti maisto gaminimo įvairių subtilybių ir taip pat noras eksperimentuoti su įvairiais maisto produktais.

Kalbant apie mokymosi MPRC procesą, įdomu sužinoti, kokią didžiausią naudą Jums davė virėjo profesijos įgūdžių ugdymas? Papasakokite plačiau, kokie mokomieji dalykai, technikos ar įgūdžiai Jums įsimintiniausi ir kas labiausiai pravertė dirbant, kai baigėte mokslus?

Kalbant apie naudą, tai, manyčiau, labai gerai asmeniniame gyvenime mokėti tinkamai naudoti produktus ir mokėti iš jų gaminti.

Iš tiesų man labiausiai patiko konditerijos pamokos. O dėl darbo, tai aš pradėjau dirbti pagal specialybę baigusi antrą kursą. Mokiausi ir kartu dirbau praktiškai panaudodama įgytas žinias.

Žinome, jog šiuo metu esate konditerė. Galima įžvelgti, jog gauti virėjo profesijos pagrindai Jus nuvedė į specifinę konditerijos sritį. Kaip galvojate, ar galimybę dirbti labai skirtingose maisto pramonės sferose galima laikyti dideliu virėjo profesijos privalumu?

Taip, dirbu, iš pat pradžių galvojau mokytis konditerijos specialybės, bet sutrukdė tam tikros aplinkybės, todėl pasirinkau virėjos specialybę, kurioje taip pat buvo ir konditerijos pagrindai, tada supratau, kad būtent tai  aš ir noriu daryti, kad tai man be galo patinka. Aš visiškai sutinku, kad tai yra privalumas.

Esate pasinaudojusi galimybe praktinius įgūdžius patobulinti kitose ES šalyse. Trumpai papasakokite, kokiose šalyse teko stažuotis, kokie įspūdžiai buvo nukeliavus į kitos šalies virtuvę, kas patiko ir įsiminė labiausiai.

Taip, teko stažuotis 6 savaites Turkijoje, Belcekiz beach club viešbutyje, pirmą įspūdį man paliko labai didelės gaminimo normos, patiekalai ir jų įvairovė, ir, svarbiausia, galimybė išbandyti įvairią virtuvę. Aš stažuotės metu išbandžiau karštą virtuvę, šiek tiek pusryčių omletų kepimo, greito maisto ruošimo bei, žinoma, konditeriją. Man asmeniškai ši stažuotė labai patiko. Taip pat teko dalyvauti konkurse Italijoje, kuriame išbandžiau savo jėgas komandiniame darbe gaminant patiekalus, tai  labai man patiko.

Kaip vertinate profesinį mokymą Marijampolės PRC? Ką galėtumėte patarti jaunuoliui, kuris dar neatrado savęs ir dvejoja dėl savo pasirinkimų?

Vertinu labai gerai, nes Centras suteikia galimybę įgyti vidurinį išsilavinimą, profesiją, taip pat suteikia galimybę stažuotis įvairiose šalyse, dalyvauti konkursuose ne tik Lietuvos ribose, bet ir užsienyje. Patarti norėčiau tik viena, jei turi noro mokytis kokios nors specialybės – tik pirmyn, nes tik bandydami atrasime save.

Evaldo sėkmės istorija

Susipažinkime su Evaldu Paltanavičiumi, Marijampolės profesinio rengimo centro Vilkaviškio skyriaus virėjo profesijos absolventu. Šiuo metu Evaldas dirba konditeriu UAB Maxima LT kepykloje Kaune. Sužinokime, kaip Evaldas vertina virėjo profesiją, kokie jo prisiminimai iš profesijos mokymosi laikų, kaip jam sekasi šiandien.                                    

  1. Evaldai, esate Marijampolės profesinio rengimo centro virėjo profesijos absolventas. Ieškant sėkmės istorijų, MPRC Vilkaviškio skyriaus bendruomenės nariai Jus įvardijo, kaip savo darbą ir profesiją ypač mėgusį mokinį. Papasakokite, kas lėmė Jūsų apsisprendimą mokytis Marijampolės profesinio rengimo centre? Ar virėjo profesija viliojo seniai, o gal rinkotės šiuos mokslus dar neturėdamas aiškios vizijos, ką norėtumėte veikti gyvenime?

Taip, esu, o jei tiksliau, buvau. Mėgau ir mėgstu savo darbą. Dirbdamas ir darydamas tai, kas man patinka, aš atiduodu visą save, neskaičiuoju nei laiko, nei jėgų. Nuo pat vaikystės domėjausi maisto gaminimu ir jo subtilybėmis. Todėl nusprendžiau pagilinti žinias savo krašto mokykloje. Mokykla man suteikė naujų patirčių, kurias naudoju ir dabar. Kaip ir minėjau, maisto gaminimu domėjausi nuo vaikystės ir siejau savo gyvenimą su šia specialybe. Visą savo gyvenimą turėjau viziją, kad kažkada aš pats vadovausiu savo kavinei ar restoranui. Dar ir dabar kruopščiai dirbu, kad mano vizija taptų realybe. Labai džiaugiuosi, kad šį darbą dirbdamas realizuoju save ir džiaugiuosi, kai klientai būna  patenkinti mano gamintu maistu.

  1. Kalbant apie mokymosi MPRC procesą, įdomu sužinoti, kokią didžiausią naudą Jums davė virėjo profesijos įgūdžių ugdymas? Papasakokite plačiau, kokie mokomi dalykai, technikos ar įgūdžiai Jums įsimintiniausi ir kas labiausiai pravertė dirbant, kai baigėte mokslus?

Išmokau pjaustyti peiliu  neatitraukdamas jo nuo pjaustymo lentelės. Švaros bei tvarkos palaikymas darbo vietoje. Turiu pasiūlymą tiems, kas nemėgsta tvarkytis, ateikit į virėjo mokymosi programą ir čia jus išmokys geriausi specialistai – mokytojai, nuo maisto gaminimo iki švaros ir tvarkos palaikymo. Ir tai taps jūsų kasdienybe. Labiausiai džiaugiuosi išmokęs dirbti komandoje, nes kiekvienos specialybės atstovas turi sugebėti atlikti tam tikras komandines užduotis. Ši taisyklė ypatingai galioja virtuvėje, čia vienas nepadirbsi, todėl reikia sutarti ir suprasti vienas kitą. Galima sakyti, kad viską, ką išmokau per tuos 3-jus mokyklinius metus, pritaikiau darbe. Nuo darbo susiplanavimo , darbo vietos paruošimo, produktų kokybės nustatymo ir paruošimo naudoti, pjaustymo ir kita.

  1. Kaip manote, ar virėjo profesija yra paklausi ir patraukli šiuolaikinėje darbo rinkoje? Kokiomis svarbiausiomis asmeninėmis savybėmis turėtų pasižymėti jaunuolis, mąstantis apie šios profesijos pasirinkimą? Galbūt šio pobūdžio darbas reikalauja ypatingos kantrybės? Pasidalinkite įžvalgomis iš savo patirties.

Taip, manau, kad buvo ir yra paklausi. Tiek šiuolaikinėje rinkoje, tiek prieš dešimtis metų, nes žmonės valgė ir valgys, o tai didina darbo paklausą rinkoje ir darbo pasiūlymų yra ir bus . Kiekvienas iš mūsų turime gyvenime išsikėlę tikslų, o jų galime siekti būdami ir augdami būtent  šioje mokykloje, padedami tikrai gerų specialistų ir mokytojų, ką aš ir padariau. Aš dalyvavau begalėse renginių, kuriuose galėdavau atskleisti save. Ši profesinė mokykla savo mokiniui suteikia galimybes atsiskleisti, todėl jaunuoliui, kuris mokosi, siūlau nepabijoti renginių ir juose dalyvauti, ieškoti ir atrasti save. Mokykloje, kaip ir gyvenime, esu veiklus žmogus, todėl esu įsitikinęs, kad tik drąsus, daug dirbantis ir nebijantis save parodyti žmogus gali pasiekti savo užsibrėžtų tikslų. Geras specialistas ir savo srities žinovas turi būti kantrus ir gebėti dirbti  komandoje. Aš dirbu 5-ių žmonių komandoje, visi esame skirtingi ir su kiekvienu reikia mokėti bendrauti, prisitaikyti prie žmogaus charakterio ar netgi jo dienos nuotaikos.

  1. Žinome, jog šiuo metu esate konditeris. Galima įžvelgti, jog įgauti virėjo profesijos pagrindai Jus nuvedė į specifinę konditerijos sritį. Kaip galvojate, ar galimybę dirbti labai skirtingose maisto pramonės sferose, galima laikyti dideliu virėjo profesijos privalumu?

Pačioje darbo pradžioje pradėjau dirbti troškinių zonoje, savo smalsumo ir užsispyrimo dėka sužinojau, kaip dirba mano kolegos, domėjausi tuo ir taip palengva aš išmokau dirbti ir kitose zonose, t.y., žuvies, miltinių gaminių, mėsos ar net salotų ruošimo zonose. Dabar aš drąsiai galiu pakeisti kolegas, o pats šiuo momentu dirbu konditerijos srityje. Tačiau dėl savo užsispyrimo ir noro išmokti, sugebėjau įsitvirtinti ir kitose zonose, dabar galiu dirbti visame ceche.

  1. Pabaigai, noriu paklausti, ką apskirtai galvojate apie profesinį mokymą? Ar padrąsintumėte dvejojantį rinktis galimybę įgyti virėjo profesiją? Kokį patarimą duotumėte tokiam žmogui?

Norėčiau pasakyti, kad nesvarbu, kur tu mokysiesi- tai bus aukštoji mokykla ar profesinė. Svarbiausia tai, kad žmogus norėtų mokytis. Profesinę mokyklą aš rinkausi todėl, kad tai suteikia labai daug praktikos. Visada skatinu rinktis šią specialybę, nes, kaip ir minėjau, darbo rinkoje ji yra paklausi ir tai didžiulė galimybė ne tik  rasti darbą, bet ir susikurti stabilią ateitį. Jei dar nesi atradęs savęs – rinkis profesines mokyklas, o viena iš jų- tai Marijampolės profesinio rengimo centras.

Amandos Dapkūnaitės sėkmės istorija

Šaunūs pavyzdžiai  įkvepia. Dalijamės Marijampolės profesinio rengimo centro mokinės Amandos Dapkūnaitės sėkmės istorija apie tai, kaip pasirinkus patrauklią mokymosi formą galima derinti teorines žinias ir praktinį darbą. Interviu metu Amanda atskleidė, kodėl pasirinko virėjos profesijos mokymąsi Marijampolės profesiniame rengimo centre ir kokios patirties jai suteikė pameistrystė.

Amanda, esate Marijampolės profesinio rengimo trečiojo kurso studentė. Esate įvertinta Marijampolės savivaldybės vardine stipendija. Bendruomenėje jus žinome kaip mokinę, kuri puikiai pritaiko centre įgytas žinias kasdieniniame gyvenime, darbe. Interviu norėčiau pradėti klausdama, kaip apskirtai nusprendėte mokytis MPRC? Kokios aplinkybės atvedė būtent į virėjo profesiją?

Būdama dar gimnazistė supratau, kad man neužtenka tik pabaigti 12 klasių ir gauti atestatą. Norėjau įgyti specialybę ir daryti tai, kas man patinka. Žinojau, kad vienintelė vieta tikslui išpildyti buvo MPRC. Pradėjau domėtis apie specialybes. Gavau draugų rekomendacijas, kurie tuo metu mokėsi būtent čia, todėl tik atėjus registracijos laikui, užsirašiau į MPRC.

 Papasakokite plačiau, kokius mokomus dalykus, įgūdžius ar technikas, o gal aplinką ir gerą atmosferą labiausiai vertinate mokymosi MPRC procese? Kitaip tariant, kokie faktoriai labiausiai kuria naudą Jums asmeniškai?

Labiausiai MPRC vertinu aplinką ir mokytojų darbą ir bendravimą su mokiniais. Dabar drąsiai galiu teigti, kad geresnių mokytojų, nei MPRC, dar nebuvau sutikusi. Šiltą atmosferą susikuriame kiekvienas sau. Labai smagu, kai visa mokyklos bendruomenė sutinka tave su šypsena veide. Mokymasis MPRC pateisina visus tavo lūkesčius ir norus.

 Pameistrystė – tai mokymosi forma, kurią išbandote. Ką manote apie galimybę padirbėti pameistre? Kokius privalumus įvardintumėte?

Galimybę padirbėti pameistre gali suteikti ne kiekvienas. Ši mokymosi forma man yra visiškai nauja ir dar neatrasta. Ji turi vieną didelį privalumą. Mokinys gali ir dirbti ir mokytis savo specialybės. Dirbdamas pameistriu tu gali tobulinti savo žinias ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų. Tavo įgūdžiai tobulėja ir įgauni visiškai naujos patirties.

Žinome, jog šiuo metu esate suši meistrė. Pasidalinkite, kokios MPRC įgytos žinios jums praverčia dirbant šį darbą? Kaip manote,  ar savo įgūdžių išbandymas pasitelkus pameistrystės mokymosi formą ir nulėmė faktą, kad šiandien dirbate mėgstamą darbą?

Kadangi mokausi virėjo specialybės, save išbandyti norėjau ne tik tradicinėje mūsų virtuvėje. Pasirinkau japonų virtuvę. Pradėjusi dirbti prisiminiau dalykus, kurių mane mokė. Pirmas dalykas buvo tvarkos virtuvėje palaikymas ir saugus bei atsakingas darbas su virtuvės inventoriumi. Palaipsniui pritaikiau visas savo įgytas žinias ir siekiau kokybiškesnio savo įgūdžių rezultato. Gavusi galimybę mokytis pameistrystės mokymosi forma, visiškai atsidaviau darbui, toliau tobulinu save ir stengiuosi įgauti dar daugiau žinių.

Ką galėtumėte pasakyti abejojantiems, tiems kurie tik svarsto mokytis MPRC ir/arba nedrąsiai žvelgia į pameistrystę? Patarkite, vadovaudamasi Jūsų turima patirtimi, ar verta išbandyti save pameistrio rolėje.

Visiems, kurie abejoja, galėčiau patarti išbandyti save. Pameistrystė suteikia daug didesnes galimybes siekti to, ko labai nori. Dirbant pameistriu gali ne tik įgauti naujų įgūdžių ir žinių, bet ir gauta informacija pasidalinti su bendraklasiais ar netgi savo artimaisiais.                                                                                                                                 

Raminta Rudzevičienė

Raminta, esi prekybos centro darbuotoja, baigusi Marijampolės profesinio rengimo centre net dvi specialybes. Kas Tave paskatino rinktis šią mokymo įstaigą ir kaip apie ją sužinojai?
Apie Marijampolės PRC sužinojau iš draugų ir informacijos internete. Tad greitai nusprendžiau čia mokytis ir įsigyti vidurinį išsilavinimą bei kvalifikaciją.

Kokią specialybę pasirinkai? Kodėl būtent ją?
Marijampolės PRC esi baigusi net dvi specialybes. Pirmoji – pardavėjos, nes man patinka bendrauti su žmonėmis. Vėliau pasirinkau ir sekretorės specialybę, nes norėjosi dar ko nors išmokti. Be to, antrą specialybę Marijampolės PRC galima įsigyti nemokamai, ją taip pat sėkmingai ir baigiau.

Ką šiuo metu veiki?
Vis tik pasirinkau prekybininko darbą. Prekybos centre „IKI” dirbu jau 7 metai ir man tai patinka. Taip pat esu sėkmingai sukūrusi šeimą, auginu nuostabią dukrytę.

Parduotuvėje visada Tave matome besišypsančią, energingą. Tad, kaip manai, kodėl verta rinktis pardavėjo specialybę?
Pardavėjo specialybę, manau, verta rinktis todėl, kad prekyba plečiasi, daugėja parduotuvių, vis dažniau reikia pardavėjų, turinčių reikalingą kvalifikaciją. Pardavėjos darbas tai – ne tik mokėti “nupypsinti” prekę, kaip tai kitiems atrodo (juokiasi). Bet tai yra atsakingas darbas, kuris verčia ir pagalvoti, ir net gi fantaziją turėti.

Ar ši profesija reikalinga?
Neabejoju, ši profesija visada bus reikalinga. Ir manau, kad pardavėjai, turintys kvalifikaciją, darbą visada lengviau ras. Taip, šiuo metu visur nelengva situacija – karantinas. Bet mes, pardavėjai, visą laiką dirbame pilnu tempu. Aš čia jaučiuosi reikalinga.

Ar besimokydama Marijampolės PRC įgijai reikalingų žinių? Kas patiko labiausia?
Patiko viskas: mokymosi aplinka, draugiški mokytojai, kurie vis „pastūmėdavo” eiti į priekį, grupės draugai (šypsosi). Čia įgijau daug žinių, tiek praktinių, tiek teorinių. Ir jaučiuosi užtikrinta dėl savo ateities.

Kodėl verta rinktis Marijampolės PRC?
Gal ir pasikartosiu, bet Marijampolės PRC verta rinktis, nes čia su viduriniu išsilavinimu įgyji ir norimą specialybę, mokymo metu vyksta daug reikalingų praktinių užsiėmimų. Šiuo metu yra galimybė nemokamai įsigyti ir antrą profesiją, pasirenkant tęstinio mokymo programas, pavyzdžiui, pardavėjo. Linkiu visiems sėkmės!

Ačiū, Raminta. Linkime ir Tau sėkmės profesinėje karjeroje bei asmeniniame gyvenime.

Edita Strakalaitytė

Apdailininko (statybininko) darbas yra svarbus. Šios specialybės darbuotojų  poreikis nuolat auga. Jų rankų laukia kiekvienas naujai pastatytas ar remontuojamas statinys.

Tapti statybininke aš svajojau nuo pat vaikystės. Mano tėtis buvo statybininkas, tad ir aš nuo mažų dienų domėjausi statybos darbais. Kai buvau mažesnė, padėdavau tėčiui namuose remontuoti kambarius. Šis darbas man patiko, tad baigusi dešimt klasių nutariau įgyvendinti savo svajonę – tapti statybininke.

Įstojau į Marijampolės profesinio rengimo centro Kudirkos Naumiesčio skyrių mokytis ir įgyti apdailininko (statybininko) specialybę. Besimokydama patobulėjau visapusiškai: išmokau paruošti paviršius tinkavimui, tinkuoti paprastais ir sudėtingais skiediniais, klijuoti paviršius įvairių rūšių plytelėmis, paruošti paviršius dažymui, dažyti įvairiais dažų mišiniais, išklijuoti sienas įvairių rūšių apmušalais. Baigusi Marijampolės PRC Kudirkos Naumiesčio skyrių įsidarbinau dažytoja. Jau penkerius metus patirties semiuosi  statybos įmonėje.

Šiandien statybų sektorius nesuvaldomai sensta, jaunimo mažai. Kvalifikuotų statybininkų trūksta. Turėdamas profesinį išsilavinimą, bet kuriuo metu turėsi darbą ir gausi gerą atlyginimą, o jeigu darbas dar ir patinka – būsi laimingas žmogus. Jeigu Jus vilioja apdailininko (statybininko) darbas, kviečiu mokytis Marijampolės profesinio rengimo centro Kudirkos Naumiesčio skyriuje. Čia Jūsų laukia šilti, moderniai įrengti kabinetai ir savo žinias bei patirtį pasiruošę perteikti mokytojai.

Rasa Kopicė

Marijampolės profesinio rengimo centro Kudirkos Naumiesčio skyrius – tai mokykla, kurioje gali baigęs dvylika klasių įsigyti profesiją. Taip jau atsitiko, kad pirmiausia įgijau smulkiojo verslo organizatorės specialybę. Keletą metų dirbau prekyboje. Teko dirbti parduotuvėje kasininke, ,,paragauti“ pardavėjos ir vedėjos darbo. Dirbdama supratau, kad norėčiau artimesnio bendravimo su žmonėmis.

Svajonėms, pasirodo, buvo lemta išsipildyti. Padrąsinimo sulaukus iš buvusios grupės vadovės Danguolės Stankevičienės, nutariau įgyti dar vieną specialybę. Dokumentus nešiau drąsiau nei pirmą kartą. Buvau labiau subrendusi, jau turėjau šeimą. Buvo smagu sutikti buvusius profesijos mokytojus, susipažinti su naujais. Pasirinkau socialinio darbuotojo padėjėjo specialybę, kuri padėjo artimiau susipažinti su žmonėmis – nuo pačių mažiausių iki senelių. Dirbu VŠĮ ,,Šakių vaikų globos namuose“, tenka  pajausti bei išgyventi džiugias ir liūdnas akimirkas. Nors šis darbas yra sunkus, bet širdžiai mielas. Galiu pasakyti, kad būdama darbe aš ne dirbu, o gyvenu. Visoms svajonėms lemta išsipildyti, jeigu tik panorėsime.

Socialinio darbuotojo padėjėjo specialybė labai reikalinga mūsų rajonui ir ne tik, nes pagalbos reikia daugeliui žmonių. Dirbant šį darbą nebus rutinos – kiekviena diena bus kitokia, su vis nauju iššūkiu ir vis su nauja galimybe kurti. Baigdama noriu pakviesti visus, šiemet ar anksčiau įgijusius brandos atestatą, netgi turinčius specialybę, dirbančius jaunus ir brandaus amžiaus žmones mokytis Marijampolės profesinio rengimo centro Kudirkos Naumiesčio skyriuje, nes čia įgytos specialybės tikrai pravers ateityje. Taip pat noriu padėkoti mokytojams, suteikusiems daug naudingų žinių, labai praverčiančių darbe.